Nida-Klaipėda-Kaunas

1) Viešvilės žuvitakis

Lankymo trukmė: 1 val.

VIEŠVILĖS ŽUVITAKIAI – ŽUVŲ KELIO Į NERŠTAVIETES ATKŪRIMAS

Viešvilės upė yra dešinysis Nemuno intakas. Upės ilgis 22 km. Didžioji upės dalis (apie 16 km) yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. Tai buvusi vertinga lašišinė upė, turėjusi gausią šlakių populiaciją, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių (Viešvilės – 4,5 ha, 2,7 km nuo žiočių ir Gulbinų – 6,7 ha, 4,2 km nuo žiočių) su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių.

Atsižvelgiant į upės ichtiologinę vertę ir potencialias lašišinių žuvų – šlakių ir kitų migruojančių žuvų rūšių (žiobrių, upinių nėgių, margųjų upėtakių) išteklių atkūrimo galimybes Viešvilės upės užtvankose pasiūlyta pastatyti žuvų pralaidas. Žuvitakių įrengimas užtvankose ant Viešvilės upės Viešvilės mstl. ir Gulbinų k. Jurbarko r. buvo numatytas Šlakių išteklių atkūrimo ir apsaugos programoje, patvirtintoje žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2003-01-15 įsakymu Nr. 3D-5/14 (Žin., 2003, Nr. 9-317). Šios užtvankos taip pat buvo įrašytos į aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2003-01-16 įsakymu Nr. 27/3D-13 “Dėl aplinkosauginių reikalavimų nustatymo saugomų ir globojamų žuvų rūšių migracijos keliuose” (Žin., 2003, Nr. 19-835) patvirtintą Užtvankų, prie kurių reikia pastatyti įrenginius žuvų migracijai, sąrašą.

Pagal Bendrosios vandens politikos direktyvos (2000/60/EB) reikalavimus turi būti saugoma, gerinama ir atkuriama gera paviršinių vandenų būklė visuose vandens telkiniuose. Upėje turi būti antropogeninės veiklos nesutrikdytas nuotėkio dydis ir jo dinamika, upės vientisumas, vandens organizmų migracija ir nuosėdų pernešimas. Žuvų migracijos kelio atkūrimas svarbus ir įgyvendinant tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus – Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvenciją (Žin., 2001, Nr. 50-1742).

VšĮ Gamtos paveldo fondas, vykdydama Jungtinių Tautų vystymo programos ir Pasaulio aplinkos fondo projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“, finansavo abiejų žuvų pralaidų techninių statybos projektų parengimą ir skyrė lėšas žuvų pralaidos Gulbinų tvenkinio užtvankoje ant Viešvilės upės statybai. Kadangi turimų lėšų nepakako Viešvilės žuvitakiui įrengti, VšĮ Gamtos paveldo fondas kartu Jurbarko sav. parengė papildomą paraišką lėšoms iš ES struktūrinių fondų gauti. Jurbarko r. sav. 2007 m. gavo paramą projektui „Šlakių ir kitų praeivių žuvų migracijos kelio atkūrimas Viešvilės upėje“. Jo įgyvendinimo metu buvo pastatytas Viešvilės žuvitakis, įsigyta įrangą žuvų mokslinės stebėsenos programai vykdyti. Abiejų žuvitakių projektus parengė projektavimo firma „Gedilieta“ (projektų autorius Gediminas Lietuvininkas), o sėkmingai įgyvendino UAB „Kavesta“.

Pastatyti žuvitakiai gerai dera su gamtine aplinka. Žuvitakiai svarbūs ne tik žuvų ištekliams atkurti. Kadangi žuvų migracijos (neršto) ir rekreacinis sezonai nesutampa, Viešvilės žuvitakį bus galima naudoti kompleksiškai. Įrengta maudykla (tapatinama su žuvų poilsio baseinu), taip pat besimaudantiems pastatyta vandens kaskada. Rekreacinėms sąlygoms pagerinti numatyti priėjimo takai ir želdiniai. Atkūrus šlakių migracijos kelią į nerštavietes per 10 metų planuojama pasiekti 50 % upės potencialaus produktyvumo (500 vnt. šlakių), t. y. apie 250 suaugusių žuvų. Atsikuriant žuvų ištekliams Viešvilės upėje bus galima organizuoti patrauklią šlakių licencinę žūklę, apylinkės pritrauks daugiau turistų, skatins turizmo plėtrą. Todėl žuvitakiai teiks ilgalaikę socialinę - ekonominę naudą vietos bendruomenei.

Plačiau

2) Seredžiaus piliakalnis

Lankymo trukmė: 1 val.

Piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio. Iš šiaurės vakarų piliakalnį juosia Pieštvės upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Aikštelė beveik trikampė, pailga rytų–vakarų kryptimi, 50 m ilgio, 35 m pločio rytuose. Jos rytiniame gale supiltas 7 m aukščio, 20 m pločio pirmasis pylimas, kurio išorinis 9 m aukščio šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 4 m gylio griovį 4 m pločio dugnu (geriausiai išliko pietrytiniame šlaite), juosusį ir piliakalnio šiaurinę papėdę. Griovio išorinėje pusėje supiltas antras 3 m aukščio, 10 m pločio pylimas, geriau išlikęs tik šiaurinėje ir pietrytinėje dalyse. Vakariniame šlaite, 6 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 30 m aukščio, viršutinėje 6-8 m aukščio dalyje dirbtinai pastatinti. Išmatavimai: 320 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 250 m pločio.

Piliakalnis apardytas arimų, pirmajame pylime iškasta didžiulė duobė, aikštelės kraštuose - apkasas. Dirvonuoja. Į piliakalnį nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu - XV a. pradžia.

Plačiau

3) Veliuonos piliakalnių kompleksas

Lankymo trukmė: 30 min.

Veliuonos piliakalniai – piliakalnių ir įtvirtinimų kompleksas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Veliuonos miestelyje, Nemuno slėnio šlaite. Kompleksas – archeologinis – istorinis paminklas, kurį sudaro Veliuonos I piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu, jo papilys, vadinamas Pilies kalnu arba Ramybės kalnu ir už 2,7 km į vakarus esantis Veliuonos II piliakalnis, vadinamas Pilaitėmis.

Kompleksas

Gedimino kapas arba Veliuonos I piliakalnis pagal tradiciją laikomas prie Veliuonos žuvusio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino žūties vieta. Tyrinėjimai rodo čia stovėjus medinę pilį, kurią dažnai puolė kryžiuočiai. ^[1] Kunigaikščiui Gediminui prie piliakalnio pastatytas paminklas.

Pilies kalnas buvo laikomas atskiru kalnu. Jis atskirtas nuo Gedimino kapo 17 m. gylio grioviu, jo status 30 m. aukščio šlaitas leidžiasi į Nemuno slėnį, rytinis į griovį, šiaurinis į Veliuonos upelio slėnį. Vakaruose nuo aukštumos jis atskirtas plačiu apie 4 m gylio grioviu. Viršuje didelė, apie 80 m. ilgio ir apie 40 m. pločio rytiniame gale aikštelė. Jos šiauriniame pakraštyje, pasakojama, anksčiau ir vakariniame bei rytiniame gale buvo matyti mūrinių sienų pamatai. Aikštelė apardyta XX a. pradžioje sodinant sodą. Po tyrimų nustatyta čia galėjus būti pirmojo piliakalnio papilį arba ant jo stovėjo 1412 m. atstatyta mūrinė Veliuonos pilis. Yra pagrindo manyti, kad toliau į vakarus – šiaurės vakarus aukštumoje greta pilies buvo įtvirtintas papilys, kuriame vėliau pastatyta bažnyčia ir kūrėsi miestelis.^[2]

Pilaitėse arba Veliuonos II piliakalnyje 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos I piliakalnio, archeologų manymu stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta. ^[3]

Kompleksui priklauso ir į šiaurę esantis kiek ankstesnis II tūkstantmečio pradžios Antkalnės piliakalnis, dar vadinamas Milžino Kapu, Naujokų, Gystėnų piliakalniu.

Plačiau

4) Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Lankymo trukmė: 1 val.

Parapiją Veliuonoje 1421 m. įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jai dovanoti Rūsteikonys. Bažnyčiai 1554 m. dovanoti Girdžių, Gudelių ir Pavidaujo, 1616 m. – Kavolių, Papiškių, 1665 m. – Klangių kaimai. 1579 m. minima parapinė mokykla (veikė ir XVII a.). Apie 1592–1597 m. Veliuonoje nebuvo kunigo. Tada iš bažnyčios buvo atimta beneficinė žemė. 1616 m. padidinta bažnyčia ir parapija.

1636–1644 m. Albrechtas Stanislovas Radvila pastatė naują mūrinę bažnyčią (konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius). 1686 m. K. Chšenavičius jai skyrė 10 000 auksinų. 1703 m. minima naujai įsteigta parapinė mokykla (su pertraukomis veikė iki 1863 m.).

1814 m. kapinėse Zaleskiai pastatė mūrinę koplyčią. 1815–1831 m. Veliuonoje klebonavo Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis (1779-1837), lietuvių poetas, vertėjas. Už 1831 m. sukilimo rėmimą perduotas karo lauko teismui. 1832 m. jis pabėgo iš Lietuvos. Teismo kaltinti ir Veliuonos vikarai J. Lidžius bei V. Rimdeika išteisinti.

1841 m. Veliuonoje gyveno 3 kunigai, parapijai priklausė 50 valakų žemės. Vyskupui Motiejui Valančiui apie 1860 m. pavyko parapijoje įgyvendinti beveik visišką blaivybę. 1864–1870 m. parapijos vikaras buvo Antanas Juška-Juškevičius. Jis čia surinko daug liaudies dainų ir dalį jų 1870 m. išspausdino knygoje „Svotbinė rėdą veliuoniečių lietuvių“. 1885 m. suburtas bažnytinis choras. Jam 30 metų vadovavo vargonininkas Jonas Kumetis.

1887 m. pristatytas priebažnytis, užmūrytos šoninės durys. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgadinta. Klebonas Z. Polonskis ją suremontavo. Pristatyta medinė bokšto dalis. 1937 m. įrengta parapijos salė.

2014–2016 m. vyko bažnyčios remontas.^[2]^[3] Jo metu restauruoti pamatai ir fasadai, išsaugant autentiškus jų konstruktyvus ir stilistiką. Atkurtos bažnyčios lauko durys, restauruotas fasadų plytų mūras ir tinko apdaila. Perdažyti fasadai. Restauruota Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė pagrindinio fasado nišoje ir kryžius rytiniame fasade. Sutvarkytos bažnyčios šventoriaus takų dangos ir pagrindiniai šventoriaus vartai. Bažnyčios viduje įrengta sanuojančio tinko („sugeriančio“ druskas) sistema.

Architektūra

Bažnyčia renesansinė, turi gotikos bruožų, mūrinė, stačiakampio plano, halinė. Jos apsidė pusapskritė, zakristija dviaukštė, bokštas kvadratinis. Vidus 3 navų, skliautuotas, įrengti 7 altoriai. Šventoriaus tvora mūrinė. Šventoriuje palaidotas klebonas Pranciškus Matulaitis (1920-1992).

Yra Petro Kalpoko paveikslų, nutapytų 1922 m., italų dailininko M. E. Andriolio nebaigtas Šv. Juozapo paveikslas, kurį jis tapė 1864 m. pabėgęs iš kalėjimo (pasodintas už dalyvavimą 1863 m. sukilime.

Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Plačiau

5) Raudonės pilis

Lankymo trukmė: 30 min.

Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante, ant stataus ir aukšto (apie 35 metrus) šlaito. Pilį sudaro trys stačiakampio plano 2 – 3 aukštų korpusai, išdėstyti U raidės pavidalu, penki apvalūs bokštai (4 kampiniai ir centrinis bokštas). Pilis sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota. Korpusus ir bokštus puošia masyvūs konsoliniai karnizai, bokštų viršūnes – dantyti kuorai. Pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.
Pirmosios pilys Nemuno pakrantėje statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis yra priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims.
Miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) XVI a. pabaigoje Raudonėje pagal olandų architekto Nornhardto projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Manoma, kad Raudonės dvarą Krišpinas Kiršenšteinas gavęs iš LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. XVII a. 2-ojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).
Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal L.C.Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą. 1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro. 1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinio karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytynių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.
1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta, joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas. Pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras.
Greta pilies yra Raudonės parkas (26,8 ha; pradėtas kurti XVI a. pabaigoje), vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro. Parke taip pat stovi paminklas Raudonajai Armijai.
Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aišktelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vilkmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.
Dominuoja vietiniai medžiai (paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, paprastasis ąžuolas, šermukšnis, eglė, ieva, drebulė, blindė ir kiti). Įrengta Šaulių aikštė (tarpukario joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda link Beždžionkalnio (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kuria labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį).
Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.

Plačiau

6) Raudonėnų piliakalnis

Lankymo trukmė: 1 val.

Piliakalnis įrengtas Raudonės upelio dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė trikampė, orientuota pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 37 m ilgio, 35 m pločio pietvakariuose. Jos pietvakarių krašte supiltas 40 m ilgio, 3 m aukščio, 12 m pločio pylimas, už kurio iškastas 6 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 18 m aukščio. Išmatavimai: 160 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir iki 140 m pločio.

Aikštelės šiaurinę dalį nuplovė Raudonė, pietinis šlaitas link tvenkinio paveiktas erozijos. Piliakalnis apaugęs praretintais lapuočiais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu - XIII a

Plačiau

7) Panemunės pilis

Lankymo trukmė: 1 val.

Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais.

Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.

XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės
dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš
pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą.

Archeologai nustatė, kad rytinio pilies korpuso pamatų gylis – du metrai, o ant jų renesansiniu plytų rišimo būdu išmūrytos beveik metro storio išorės sienos. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudėsi parkas. Pietinės sienos rytinėje dalyje buvo mūrinė dviaukštė renesansinė arkada, už jos – puošniu apvadu įrėmintas išėjimas į parką. Kartu su renesanso stiliaus gynybine architektūra gyvavusią gotikinės tradicijos įtaką rodo pagrindinio įėjimo į rūmus portalas, papuoštas smailėjančia arka. Santūrios pastato išorės formos slėpė prabangiai įrengtus interjerus. Apie jų meninį vaizdą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, iš jų bene įspūdingiausi yra ornamentuotų, herbais puoštų koklių fragmentai.

Po J. Eperješo mirties pilis atiteko trims jo sūnums: Kristupui, Jurgiui ir Jonui, o vėliau perėjo vienam iš jų – Kauno pavieto pastalininkui Kristupui Eperješui. Archeologiniai kasinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad 1649 m. buvo atlikta pilies rekonstrukcija – pakeista daugumos langų ir durų vieta, dydis ir forma, paradinis rytinio korpuso įėjimas įrėmintas gerokai platesniu už buvusį gotikinį stačiakampiu portalu. Taigi pilies rūmai įgijo manierizmo ar ankstyvojo baroko architektūros elementų, perstatyta arkada – baroko bruožų. Naujasis šeimininkas gyvenamąsias ir reprezentacines patalpas iš rytinio korpuso perkėlė į pietinį, taip pat pastatydino šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštus (išliko tik pirmasis). Šiaurės rytų bokštas, kitaip negu kiti, buvo šešiakampis, jame K. Eperješas įrengė šeimos koplyčią. Nepaisant barokinių elementų, pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.

Apie 150 metų Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 metais buvo parduota Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Pastarasis po šešerių metų (1759 m.) šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo. Pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka.Pietinėje statinio dalyje buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pro iškirstus langus matėsi gražiai sutvarkytas parkas – užtvenkus upelį, suformuoti penki tvenkiniai, supilti poilsio kalneliai, pastatytos pavėsinės, oranžerija, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Tai rodo, kad parko kūrėjai vadovavosi anuomet paplitusiomis klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos nuostatomis.

1795 m. mirus A. Gelgaudui, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalkai, Mykolui Gelgaudui, o 1828 m. – pastarojo žmonai Eleonorai Gelgaudienei bei vaikams Antanui ir Jonui. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. 1831 m. gegužės mėn. jis su 16 000 kareivių atvykęs iš Užnemunės ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną ir įsirengė stovyklą netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Deja, sukilėliams pralaimėjus, A. Gelgaudas nespėjo atsitraukti ir žuvo. Jo brolis, sukilimo dalyvis J. Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, jų pilis nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Tik 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, tačiau jis nebeįstengė atnaujinti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos – vakarinis pilies korpusas paverstas grūdų sandėliu, rytinis korpusas beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė. 1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko ji buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Iš keturių pilies korpusų išliko trys: seniausias rytinis, XVIII a. buvęs svarbiausias pietinis ir vakarinis. Pastarojo korpuso kampuose stovi du iš buvusių keturių pilies bokštų. Šiaurinio korpuso vietoje – išvalyti ir restauruoti šios pastato dalies rūsiai.1961 m. Panemunės pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.

Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Dr. Rūta Janonienė

Pilis atvira lankytojams kasdien, išskyrus pirmadienius,

nuo 10.00 iki 16.00 val.

Likus 20 min. iki pilies uždarymo lankytojai nebeįleidžiami.

Valstybinių švenčių dienomis Panemunės pilis nedirba.

Plačiau

8) Šilinės smuklė

Lankymo trukmė: 1 val.

Šilinės smuklė – XVIII a. architektūros paminklas, joje įsikūrusi Panemunių RP direkcija ir informacinis centras, senovinių žvejybos įrankių muziejus. Yra stovyklavietė „Medaus slėnis“. Į rytus, link Pilies I, veda pažintinis pėsčiųjų takas, yra Šilinės ąžuolynas.

Plačiau

9) Skirsnemunės bažnyčia

Lankymo trukmė: 1 val.

Bažnyčia :
Katalikų bažnyčia - vertingiausias Skirsnemunės architektūros paminklas, rašytiniuose šaltiniuose kaip koplyčia minima XVI a. Ji patyrė ilgą istorinę raidą, daug kartų degė, buvo atstatoma. Bažnyčioje išlikęs XVII a. varpas.
Dabartinė neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta 1903 m.
Bažnyčiai tarnauja kunigas Egidijus Periokas. Skirsnemunė garsėja Šv. Baltramiejaus atlaidais.

Bažnyčios bokštų viršutiniai tarpsniai yra aštuoniasieniai su labai aukštomis akustinėmis angomis. Fasadinis frontonas turi laiptuotą profilį. Fasade matomi šeši pinkakliai ir trys poros aukštų kontraforsų. Gotikiniai langai baltai nutinkuoti, o jų arkos nusmailintos. Šventoriaus vartai irgi plytiniai, su trimis smailiomis arkomis, trikampiu frontonu ir pora bokštelių.

Plačiau

10) Antkalniškių piliakalnis

Lankymo trukmė: 1 val.

Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 38x28 m dydžio. Jos šiaurinėje pusėje supiltas lenktas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 8 m pločio, 1 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 26-30 m aukščio. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnį 1960 m. žvalgė Istorijos institutas.

Apaugęs lapuočiais medžiais, kurie pradėti retinti. Vakarinėje piliakalnio pusėje 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos lygios keramikos.

Plačiau

11) Jurbarko krašto muziejus

Lankymo trukmė: 1 val.

Jurbarko krašto muziejus įkurtas 1991 m. buvusių Jurbarko dvaro valdytojų, kunigaikščių Vasilčikovų svečių namuose – šiaurinėje dvaro oficinoje.
Eksponatus į Jurbarką atvežė buvusios Girdžių vidurinės mokyklos mokytojai Danutė ir Vincas Norkaičiai, kurie Girdžių bažnyčios klebonijos pastate buvo įkūrę kraštotyros muziejų.
1991 m. lapkričio 3 d. atidaryta pirmoji fotoparoda, skirta Jurbarko miesto Magdeburgo teisių suteikimo 380 m. sukakčiai.
1996 m. muziejus įregistruotas kaip Jurbarko savivaldybės krašto muziejus.
2001 m. gegužės 30 d. lankytojams duris atvėrė restauruota buvusi dvaro cerkvė – Parodų ir koncertų salė.
2010 m. Europos regioninės plėtros fondo ir Jurbarko rajono savivaldybės lėšomis muziejus buvo renovuotas.

Muziejuje veikia šios pastovios ekspozicijos:

• Jurbarko dvaras ir miestas XIX a. pab.–XX a. pr.
• Lietuvių ir kryžiuočių kovos Panemunės medinėse pilyse.
• Jurgis Baltrušaitis – poetas, vertėjas, diplomatas.

Muziejus organizuoja edukacines programas, kilnojamąsias parodas, kamerinius koncertus.

Plačiau

12) Pašvenčio akmuo

Lankymo trukmė: 1 val.

Pašventys – kaimas Jurbarko rajono vakaruose, Jurbarkų seniūnijoje, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda sankryžos su keliu 147 Tauragė–Pašventys . Vakariniu pakraščiu teka Šventoji (kitapus Antšvenčiai), iš šiaurės supa Karšuvos giria. Veikia Pašvenčio ir Smalininkų girininkijos.

Plačiau

13) Vandens matavimo stotis

Lankymo trukmė: 1 val.

Jurbarko rajone Smalininkus garsina ne tik didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, bet ir seniausia vandens matavimo stotis. Šiai – net 200 metų.

Tai vienintelė senoji stotis mūsų šalyje, kurios autentiškų stebėjimų duomenys išlikę iki šių dienų.

Nors pirmoji vandens matuoklė Smalininkuose neišliko, čia tebestovi akmeniniai vandens lygiui matuoti laiptai, netoliese – stebėjimo bokštelis. Jo sienoje – žymos menančios didžiausius potvynius. Tačiau vandens matavimo stoties istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei siautė šiose fotografijose užfiksuotos stichijos.

Prieš du šimtmečius Prūsijos karaliaus vardu išleistoje 73-ų vandens matavimo stočių įrengimo instrukcijoje minimi ir Smalininkai. Stotis, įrengta 1811 m. spalio 1-ąją, iki šių dienų išliko pats svarbiausias objektas.

„Matavimai, jų tyrimai padeda nustatyti galimus būsimus didžliulius potvynius, ledonešius ir su jais susijusias nelaimes“, – aiškina hidrologas doc. dr. Eduardas Červinskas.

Jonas Jablonskis apie šios stoties svarbą rašė, kad „didelė ir vientisa stoties stebėjimų apimtis svarbi ne tik mūsų šalies, bet ir pasaulio hidrologams“. Lietuvos hidrometeorologai 1811-uosius metus laiko Nemuno tyrimų pradžia.

„Ši vandens stotis Europos kontekste yra labai svarbi, nes yra išlikę visi 200 metų laikotarpio duomenys ir galima dėl to galima nustatyti daug hidrotechninių dėsningumų“, – vandens stoties reikšmę išryškina senovinės technikos muziejaus vadovas Justinas Stonys.

Senųjų stebėjimų duomenys buvo saugomi Berlyne, vėliau – Lietuvoje. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas ir kadaise buvęs garsus čia esantis uostas.

Prieš 7-erius metus buvo atliktas Smalininkų vandens matavimo stoties kapitalis remontas, tačiau uostui ir aplinkai sutvarkyti lėšų nebuvo. Ateityje tikimasi išvalyti uosto vagą, sutvarkyti akmenimis grįstus šlaitus

Plačiau

14) Smalininkų senovinės technikos muziejus

Lankymo trukmė: 1 val.

Smalininkai – rytiniai Klaipėdos krašto vartai. Tai palyginus nesenas miestelis, esantis ant Nemuno kranto, santakoje su Šventosios upeliu, turintis labai įdomią ir turiningą istorinę praeitį. Čia Prūsijos skalvių tautos žemė. Kryžiuočių ordinui užgrobus Prūsiją ir sunaikinus prūsų tautas ir nuolat puldinėjant Lietuvą, lietuviai buvo priversti 1422 metais sudaryti Melno taikos sutartį. Po sutarties Lietuvos riba su ordinu ėjo šalia Smalininkų Šventosios upeliu. Ši vieta vėliau tapo valstybine siena tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia prasidėjo abu pasauliniai karai. Tačiau abiejose sienos pusėse gyveno lietuviai, kurių kultūrą įtakojo ir svetimšalių papročiai ir gyvenimo būdas.

Senovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams.

Kuriantis muziejui, keliolika metų eksponatai buvo ieškomi bei perkami arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje. Tokiu būdu sukaupta virš 7000 eksponatų atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų. Naudojant sukauptus eksponatus, galima pademonstruoti 34 senovinės gamybos technologijas ir 19 amatų: pradedant populiariu ir visiems žinomu bitininkystės amatu ir baigiant geležies išgavimu iš balų rūdos (ši technologija atkurta Kauno Technologijos Universitete ir pasiūlyta įdiegti Smalininkų muziejuje). Be to, intensyviai renkami kultūrinio paveldo pavyzdžiai susiję su švietimu, mokslu, technikos vystymusi ir Lietuvos istorija. Ekspozicijos nuolat papildomos naujais eksponatais. Muziejus įsikūręs miestelyje esančioje sodyboje su gražia aplinka. Čia daug medžių ir kitų želdinių, poilsio zona, tvenkinys, kuriame galima irstytis, o ant kranto kūrenti laužą ir pasistatyti palapines.

Muziejus atviras kolekcininkų pateikiamiems eksponatams. Galima keistis eksponatais su kitais panašaus profilio muziejais. Kadangi daug eksponatų pagamintų Vokietijoje ir Rusijoje, muziejus labai pageidautų dalykinių ryšių su šių šalių muziejais.

Plačiau